Regioniniai Lietuvos kultūros skirtumai atspindi sudėtingą valstybės istoriją: jau nuo XIII a. dabartinėje šalies teritorijoje yra istoriškai susiformavusios penkios etnografinės sritys, arba regionai. Šiuo metu, vis dar vykstant karštoms diskusijoms dėl naujo Lietuvos Respublikos administracinio ūkinio suskirstymo, Etninės kultūros globos taryba Lietuvoje siūlo skirti 5 etnokultūrinius regionus: Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos ir Mažosios Lietuvos. Kai kuriuos šių regionų dar siūloma skaidyti į paregionius (pvz., Žemaitijos regioną – į Pietų ir Šiaurės Žemaitijos paregionius). Atskiros etnografinės sritys skiriasi viena nuo kitos vietos gyventojų šnektos ypatybėmis, vyraujančiomis šventėmis, gyvenamojo namo tipu ir vidaus suplanavimu, aprangos ypatumais ir kitokiais materialinės bei dvasinės kultūros savitumais.
DZŪKIJA
Dzūkijos etnografinio regiono teritorija yra Lietuvos pietryčiuose, tarp Nemuno vidurupio ir Neries upės. Dzūkijos vardas lietuvių literatūroje atsirado XIX a.. Jis kilo iš savitos dzūkų tarmės, tiksliau – dzūkavimo. Dzūkija –miškingiausiasis Lietuvos regionas. Daugeliui gyventojų miškas buvo ir dabar yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Anksčiau žiemą žmonės kirto medžius, tašė sienojus, gamino pabėgius, plukdė sielius, darė namų apyvokos daiktus, pavasarį žvejojo, vasarą uogavo, rinko vaistažoles, medžiojo; džiovintus grybus parduodavo net tolimų Rusijos gubernijų pirkliams. Dabar dzūkų džiovinti, konservuoti ar švieži šaldyti grybai bei miško uogos kaip delikatesai keliauja ne tik į mūsų parduotuves, bet ir į Vakarų Europą. Dzūkijoje iki šiol išliko beveik visi senoviniai verslai. Trobesiai, baldai, namų apyvokos daiktai – viskas sukuriama savo rankomis. Čia daug stalių, puodžių, kalvių, pynėjų iš vytelių ir skiedrų, medžio drožėjų, juodosios keramikos meistrų. Tokios pat auksarankės yra ir dzūkės – jos turbūt kūrybingiausios audėjos visoje Lietuvoje, puikios mezgėjos ir siuvinėtojos, šiaudelių narstytojos. Audiniuose dažnai marguoja lapeliai, gėlytės, tarsi norėta į audinius sudėti aplinkos grožį.
AUKŠTAITIJA
Aukštaičių žemės (dabartinė šiaurrytinė-rytinė Lietuvos dalis) – pirminis Lietuvos valstybės branduolys. Pirmą kartą aukštaičiai paminėti Petro Dusburgiečio kronikoje. Aukštaitija – didžiausias Lietuvos etnografinis regionas, turintis daug tarmių, itin turtingas tradicinių papročių, architektūros, gyvensenos ir kito istorinio etnokultūrinio paveldo. Šio krašto tradiciniuose audiniuose ir tautiniuose kostiumuose vyrauja linksmos, šviesios spalvos. Čia giedamos tūkstantmetės aukštaičių dainos – sutartinės. Išlaikyta šių dainų archajiška muzikinė ir poetinė forma. Greta vokalinės muzikos Aukštaitijoje gyvavo ir ne mažiau savita skudučiais bei ragais pučiama instrumentinė polifonija. Aukštaitija – tai aludarių (ypač Biržų rajonas), taip pat tradicinių miltinių ir gėlųjų vandenų žuvų patiekalų kraštas. Turtingas aukštaičių kulinarinis paveldas yra Europos kulinarinio paveldo dalis. Šiandieninė Aukštaitija pasižymi tarmių, gyvensenos ir etnokultūrinio paveldo margumu, nes yra paveldėjusi trijų didelių etninių darinių – Sėlos, Nalšios ir Žiemgalos – palikimą. Sako, kad labai vaizdinga gamta sukūrė ir linksmą aukštaičių būdą, o Aukštaitija dar vadinama poetų ir pasakorių kraštu.
SUVALKIJA
Suvalkijos regionas yra pietinėje-pietvakarinėje Lietuvos dalyje už Nemuno upės, tad kartais vadinamas ir Užnemune. Užnemunės (Suvalkijos) ir Mažosios Lietuvos etnografinių sričių susidarymo ištakos – XV–XVI a. Lietuvos gyventojų migracija į anksčiau jotvingių ir skalvių gyventas Lietuvos ir Prūsijos pasienio žemes, ištuštėjusias XIII–XIV a. per kovas su kryžiuočiais, Į Užnemunę žmonės kėlėsi tiek iš Pietryčių Lietuvos, tiek iš Aukštaitijos ir Žemaitijos. Gyventojams pamažu maišantis, klostėsi savita etnografinė sritis, turinti ir rytų, ir vakarų lietuviams būdingų kultūros elementų, ir visiškai savitų etnografinių bruožų. 19 a. kultūrinį Užnemunės savitumą lėmė tiek ankstyvas baudžiavos panaikinimas, tiek jos geografinis artumas Prūsijos karalystei, iš kurios Lietuvos dvarus ir stipresnius valstiečių ūkius pasiekdavo įvairios technologinės ir kultūrinės naujovės. Užnemuniečių sodybos – vienkiemiai – suplanuotos moderniausiai. Dėl žemdirbystei palankių derlingų žemių bei darbštumo regiono gyventojai tapo turtingiausiais XIX–XX a. Lietuvos ūkininkais, davė šaliai daugiausia išsilavinusių žmonių – net 6 iš 20 valstybės atkūrimo, Vasario 16-osios akto signatarų yra iš Sūduvos. Suvalkiečių niekas nėra pralenkęs rūkytų mėsos gaminių gamyboje, šeimininkės kepa skanią duoną ant ajerų lapų. Suvalkiečiai mėgsta dainuoti vingrių melodijų vienbalses dainas, jų krašte – seniausias Lietuvoje kanklininkų ansamblis. Suvalkijos gyventojų kalbos pagrindu susiformavo šių dienų bendrinė lietuvių kalba.
ŽEMAITIJA
Žemaitija – etninis regionas dabartinėje šiaurės vakarų Lietuvoje. Atskira žemaičių gentis centrinėje dabartinės Žemaitijos dalyje baigė formuotis apie V a. Žemaitija pirmą kartą paminėta 1219 m. Ipatijaus metraštyje. Iš visų lietuvių etninių grupių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tik Žemaitija turėjo savarankiškos seniūnijos teises, kurios galiojo beveik 400 metų. Žemaitijoje klestėjo amatai – dailidės statydavo namus, gamindavo baldus, siūlams verpti ratelius; darbo turėjo kubiliai, klumpadirbiai, batsiuviai, siuvėjai, audėjos, račiai, kalviai, kailiadirbiai. Ypač populiari buvo puodininkystė; amato paplitimu ir darbų gausa žemaičių puodžiai lenkė visus kitus Lietuvos regionus. Kurti ir kūriniai „sielai atsigauti“ – mažosios architektūros paminklai. XIX–XX a. pirmoje pusėje Žemaitijoje buvo gausu tik šiam regionui būdingų ant žemės statomų ar medžiuose kabinamų medinių koplytėlių, stovėjo koplytstulpiai, stogastulpiai, kryžiai, papuošti polichrominėmis šventųjų figūrėlėmis. Lankantis Žemaitijoje tiesiog būtina paskanauti žemaičių tradicinių gėrimų ir valgių – mėtų arbatos, džiovintų obuolių giros, troškintų kopūstų su kiaulės koja, kruopinių vėdarų, bulvinių blynų, šventinio kastinio, o gal rasalynės ar cibulynės?
MAŽOJI LIETUVA
Mažosios Lietuvos regionas yra pietvakarinėje nuo Šešupės žemupio Lietuvos dalyje, dar vadinamoje Klaipėdos kraštu. Ši Mažosios Lietuvos dalis yra lietuvių raštijos gimtinė – čia išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmoji gramatika, pirmasis dainynas, įsteigtas pirmasis Lietuvos kraštotyros būrelis, kur pirmiausia imta rinkti lietuvių tautosaką, tirti lietuvių kalbą; atidarytos pirmosios lietuviškos mokyklos. Mažoji Lietuva – tai labai skirtinga unikalaus grožio gamta ir viena už kitą įdomesnės vietovės. Šiame regione yra vienas iš gražiausių Europos kraštovaizdžių – UNESCO paveldo šedevras Kuršių nerija, stebinanti smėlynų, miškų ir vandenų derme. Nepakartojama yra Nemuno delta su daugybe salų ir senuoju Rusnės miesteliu, Minijos (Mingės) kaimas, kur centrinės gatvės vietoje – upė; pamario gyvenvietė Kintai, Ventės ragas, per šiuos kraštus eina Didysis paukščių migracijos traktas. Kaip sargybiniai stovi senieji Uostadvario ir Ventės rago švyturiai. Archajiškiausią šio krašto paveldo sluoksnį sudaro medinė liaudies architektūra. Įspūdinga trobų, prieangių, klėčių puošyba – ornamentais pjaustinėtos vėjalentės, užsibaigiančios žirgeliais ar kitokiais lėkiais. O šiek tiek į lėkius panašios vėjarodės puošdavo žvejų burvalčių (kurėnai) stiebų viršūnes ir žymėdavo laivo priklausomybę kuriam nors kaimui. Iš kitų Lietuvos etnografinių sričių Mažoji Lietuva išsiskiria ypač archajiškais mediniais antkapiniais paminklais, vadinamaisiais krikštais. Manoma, kad įmantrios jų formos siekia ikikrikščioniškosios baltų kultūros laidojimo tradicijas. Būdingas Kuršių nerijos žvejų kaimų bruožas – savita spalvinė gama ir namų kraigus puošiančios vėtrungės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą